2009
Vandens deivė "Tetija"
2010
2011
Akis - svarbiausias žmogaus organas. Jos dėka matome
ir suvokiame pasaulį: spalvas, kūnų formas – aplinką. Tokia maža palyginti su
visu žmogaus kūnu, o atlieka vieną svarbiausių funkcijų – leidžia žmogui
gyventi materialiame pasaulyje.
Siekis
lavinti savo įgūdžius realistinėje tapyboje, paskatino tapyti savo akį – vieną
iš įdomiausių žmogaus organų, turintį tokį didžiulį spalvų spektrą. Realistinį
tapybos būda rinkausi norėdama įsigilinti į akies struktūrą, odą, blakstienų
padėtį, vyzdį ir atspindį jame. Kaip vyzdyje atsispindi šviesa, šešėlis.
Kompozicija
sukonkretizuota į pačią akį, kad kuo mažiau būtų nuobodžių plotų, tik apatinis
ir viršutinis akies vokai šiek tiek matytųsi. Bandžiau atkartoti natūralias
odos ir akies sudedamųjų dalių spalvas.
Šį veiksmą
pritaikiau savo miesto, Kauno senamiesčio architektūrai. Žmonės kuria tokius
gražius ir didingus pastatus, o paskui juos apleidžia. Pastatai nyksta mūsų
akyse. Kiekvienais metais laiko padaroma žala vis didesnė. Plyta po plytos
subyra galingi mūriniai pastatai.
Savotiškai
jie paįvairina, suteikia dinamikos, spalvų, nuotaikų miestui, bet tuo pačiu ir
nyksta kartu su savo istorija.
Dabar
žiūrint į tokius apleistus pastatus kyla vien tik liūdni, nostalgiški jausmai, priversdami
dirbti mūsų vaizduotę – kaip tie pastatai galėjo atrodyti, kas juose gyveno,
kodėl dabar stovi vieni ir apleisti. Tiek daug kyla klausimų žvelgiant į juos.
Dėmesį
skiriu Muitinės gatvėje stovinčiam pastatui. Namo langai, durys, sienos, senos
likusios kabėti užuolaidos nuo neatmenamų laikų praneša apie savo šiuometinę
būklę. Tai istorijos paminklai, kurie šaukte šaukiasi mūsų dėmesio.
Portretas
Žmogus, kurį nutapiau, yra mano
pažįstamas. Mane žavi ne tik jo išvaizda – netradisiškai šviesus gymis,
primenantis švedų tautybės jaunuolį, bet ir protas - gebėjimas kasdieninius
reiškinius paaiškinti moksline kalba. Visa
tai suteikia peno mano vaizduotei. Žvelgiant į šį žmogų, širdį užlieja ramūs,
šilti jausmai. Žavi jo taisyklingi veido bruožai, įgimta veido asimetrija,
natūraliai garbanoti plaukai, saulės nubalinti antakiai, lengvai raustelėjusios
vos neperšviečiamos ausys.
Nors jis su akiniais ir nesimato
jo akių, tai tik dar labiau įaudrina vaizduotę, fantaziją ir spėliones: kokios
gi jo akys - piktos ar žaismingos,
kokios spalvos, kokios formos blakstienos - tiesios ar riestos? Tiek daug kyla
klausimų, žiūrint į jo akis, kurias dengia akiniai. Ir štai intriga - jo
akiniuose atsispindi visa tai, kas mus supa - medžiai, namai, mašinos, kalnai,
takai ir takeliai,upės, kloniai ir žolynai...
Įdomiausia tai, kad žvelgdamas
jam į akis, matai, kas tau vyksta už nugaros, matai atvirkščią veiksmą,
keičiasi judėjimo kryptis, viską regi tarsi kino ekrane.
Geriau įsižiūrėjus pamatai ir jo
nuostabios akies fragmentą. Jis tiesiai žiūri į tave ir jauti jo šiltą
žvilgsnį, nors tą žvilgsnį turėtų nustelbti akiniai...
Akiniai, tai tarsi filtras, nes
pro juos aplinką matai tam tikrame fone, tarsi žiūrėtum juodai - baltą
(nespalvotą) filmą. Po akiniais galima nuslėpti savo tikrus jausmus ir mintis,
kurias išduoda mūsų akys - žmogaus atspindys.
Šiuolaikinio meno kūrinio interpretacija
Interpretuoju
Marc Quinn skulptoriaus darbą. Interpretacijai pasirinkau save. Vaizduoju darbo
procesą, veiksmą, judesių kaitą. Atlieku bandymus su savimi.
Autorius -
Marc Quin
Skulptūros pavadinimas: „Sfinksas“
Autorius skulptūroje vaizduoja
manekenę Kate Moss jogos pozoje. Pirmą kartą skulptūra buvo rodoma Mary Bone
galerijoje Niujorke 2007 metais.
„Vanduo“
Pasirinktas motyvas karšto – šalto vandens ženkliukas. Aplinka
- spalvų įsiliejimas į metalą.
Portretas
„Pasaulio atspindys 2“
Tęsiu pradėtą temą. Tapau ir
analizuoju akinių metamus šešėlius ant žmogaus veido, aplinką kuri atsispindi akiniuose. Šiame
darbe matomas nebe pilnas portretas, o tik dalis jo, labiau susikoncentruota į atspindį
akiniuose. Motyvai tie patys, gamta, kelias, mašina, tačiau šiame darbe žmogus
nebe vienas. Jis dėmesio centre, ne tik kompozicijoje, bet ir siužete.
Žmogaus kūno fragmentas
„Padas“
Vaizduojama pade susidariusios raukšlės, lankstant padą.
" Nida 1"
"Nida 2"
Eskizai
2012
„ Tai ne
autoportretas“
Laisvai temai tapyti pasirinkau
save, tačiau darbe nevaizduoju savęs kaip asmens. Tai supratau tapydama darbą,
visiškai nejaučiau ir nesureikšminau tapomo abjekto. Nekėlė jokių emocijų ir
neturėjo reikšmės, aš tampu tik priemone perteikti fotoaparato galimybes, pavaizduoti
žaidimus su juo, kai jis yra sukinėjamas judant man pačiai prieš objektyvą.
Veidas tampa deformuotas, atsiranda specialiųjų efektu, kaip sudvigubėjusios
akys, žaibai išeinantys iš jų, išsiliejęs veidas, deformuoti plaukai ir
aplinka.
„Užprogramuoti“
Jau ilgą laiką nežiūriu televizoriaus, tačiau žinau, kokios
populiariausios laidos per jį yra rodomos ir tai yra vienas blogiausių dalykų
mano nuomone. Žmonės net nejaučia, o blogiausiai, kad nesupranta kaip su jais
yra žaidžiama ir manipuliuojama jų mintimis. Skatinami galvoti neigiamai,
pesimistiškai, priversti visko bijoti, mažina pasitikėjimą ir gražias idėjas
apie gyvenimą. Televizijoje labai stipriai veikia psichologija keičianti
žmogaus mąstymą ir požiūrį. Aš kalbu apie visą neigiamą informaciją kurią
teikia televizija, spauda, radijas. Smurtas, apgavystės, sukčiavimas,
žmogžudystės, apiplėšimai, aferistai, skandalai, prostitucija, tai yra bene
populiariausio žanro laidos. Kurias žmonės žiuri su malonumu. Visą blogą
informaciją kaupia pas save viduje, net nesuprasdami, kad tai formuoja jų
bendravimą, pažiūras ir elgiasi. Susitikę draugus, nuvažiavę pas gimines su
malonumu pasakoja tai lyg pačius įdomiausius ir svarbiausius įvykius. Vyksta
milžiniška visuomenės degradacija. Visuomenė gyvena neigiamomis emocijomis,
kurias kuo puikiausiai ir nestabdomai diegia viena stipriausių jėgų TELEVIZIJA.
Norisi žmonės pasakyti stop, kad jie susimąstytų ką jie žiūri ir ką klausosi, kad
sąmoningai yra programuojami neigiamoms mintims, kurios žmogui ilgainiui
sukelia pavydą, pyktį, erzlumą, blogą nuotaiką, nusiminimą. Ir nėra kuo
stebėtis, jei žmogus kiekvieną dieną girdi kas baisaus ir žiauraus atsitiko
šiandien, vakar ir t.t., jo pasąmonėje išlieki visi šie blogi prisiminimai,kurie
turi pasekmių žmogaus elgsianai.
Savo darbe vaizduoju du senyvo amžiaus žmones. Tai yra labiausiai
įtraukta visuomenės dalis, kuri lengviausiai pasiduoda televizijos
teikiamai informacijai, dėl to ir pasirinkau vaizduoti pagyvenusius asmenis.
Dažnai pati susiduriu su žmogumi, kuris vos tiktai pradėjęs šnekėti puola
pasakoti tai ką matė ir girdėjo tragiško, nelaimingo ar smurtinio. Taigi,
senyvo amžiaus pora gurkšnoja vyną puikios, pakilėtos nuotaikos ant televizoriau,
kurio ekrano informacija atsispindi žiūrovams už nugarų. Tai galbūt eilinis
penktadienis ar šventinis sekmadienis, kaip ir dažniausiai leidžiamas
šalia milžiniško ir viską žinančio ekrano, o gal tai paprasta diena, nes juk
žmonės mėgsta po darbų išsitiesti ir spoksot į spalvotą ekraną su begalybe
pačios įdomiausios informacijos ir susidomėjimą keliančiais vaizdais.
Galbūt tai liks
tik šmaikštus piešinėlis, kuris po valandos bus užmirštas, o galbūt privers
susimąstyti ir keisti savo įpročius, rinktis kitokias laidas, kitokį laiko
praleidimą, bei patys suvoks ir rinksis kokio pobūdžio informaciją domėtis.
"Neperskaitytos istorijos“
Tai lyg knygos, kurių nesi perskaitęs, esi jas matęs, bet niekada
nevartęs. Arba čia slypi kiekvieno paslėpti romanai, istorijos ar prisiminimai.
Gal pačios įdomiausios ir įsimintiniausios knygos. Tai galimybė kurti
savo knygas, įstatyti jas į vietas, o gal jų turinį pritaikyti kuriai nors iš
spalvų. Žiūrovui žaidimas leidžia rinktis ką jis nori užrašyti tuščiouse, be pavadinimų knygose.
Skatina prisiminti skaitytas ir senai užmirštas knygas, o gal tokias kurias
norėtu perskaityti dar kartą. Tai galimybė prisiminti knygas esančias jūsų
lentynose . Šis paveikslas siekia kontaktuoti su žiūrinčiuoju, priversti jį
pasitelkti vaizduotę, sukurti savas istorijas ir jas patalpinti knygose, o gal
tiesiog iš atminties ištraukti mylimiausias ar labiausiai nekenčiamas knygas,
pasirenkant laisvas viršelių spalvas. Kadangi kiekvienas skaitome skirtingo turino knygas, tad užbaigta knygų
lentyna pas kiekviena bus savita.
„Kelias i Venecija“
2011 metais su grupiokais išsiruošėme į kelionę autobusu. Tai buvo ilga
ir varginanti kelionė į Venecijos Bienale. Tačiau, važiuojant naktį fiksuodavau
kas vyksta pro langą. Naktis įdomesnė tapdavo už dienos vaizdus. Kitų
pravažiuojančių mašinų šviesos, žibintai, bei autobuso vidus sukurdavo įvairias
šviesų kompozicijas, kurias fiksavau fotoaparatu. Nakties stebėjimas pro
autobuso langą virsta šviesų abstrakcijomis.
